Žemuogių kvapo

nebe tu, nebe taip, nebe ten, nebe tiek

pati pasirinkau ir, regis, tuomet drugelius pilve jutau, nors atvirkščiai turėjo būt. ir dabar baudžiu save už tai, baudžiu tave, skaudinu, bučiuoju, myliuosi, tikiesi, šnabždi ir išvažiuoji vėl. pasiilgsti.

kasryt nebegalėdavau šypsotis, tik tave pamačius - priklausomybė, velniška priklausomybė. gyventi nebeleidai nežinodamas, toli buvai, tos akys, lūpos, rankos - trūko, bet trumpam tik.

milijoną kartų kartojai, jog bus taip, jog aš, AŠ, ne tu, bet visgi TU tai padarei ir, rodos, pradėjau tikėti likimu - nežinojau, bet pati padariau galą, neišvengiama buvo beigi skaudu. tik tau. o man pilve drugeliai

įmanoma pavargt nuo laisvės? įmanoma antrąkart brist ton pačion upėn? ir gailėtis, bet permirkusiai eit toliau, nert, plaukt, nieko nelaukt ir su niekuo nesiskaityt. kuomet aš laukiu ir manęs laukia ir nežino, kad aš ne su juo. betgi ir ne su tuo, su kuo reikėtų

tikiuosi, pasakoju, dalijuosi, už rankų susikibt jau nebe tabu, betgi bėgu, skęstu savo mintyse ir neleidžiu sau paskęst aistroj - tik tave skandinu sąmoningai. vėliau gailiuosi, noriu, kad būtų tabu ir kas dieną nebežinau, kas esu ir su kuo. nes laukiu, tikiuosi, kankinu, nors pati nutraukiau kiekvieną giją, nebenorėjau, bet vėl - šnabždu, juokiuosi, akyse skęstu, myluoju, bučiuoju, ranka rankoj

bet ne suo tuo

nebe taip, nebe su tuo

ir nebe ten, kur būt norėčiau. ryt poryt ir vėl tas pats - nebeįstengiu susivaldyt ir jaust kažką, tik žaist, šypsotis ir priverst mylėt

tobulais rudens rytais nesugebu pakelt galvos aukštyn. nesugebu šypsotis, lūpos sukaustytos, tyli ir miršta akys, ilgisi mintys, rankos, kūnas, blakstienos, voratinkliais apaugo, suakmenėjo.

norėjau, kadaise norėjau gyventi tik sau ir niekam kitam, nesidalinti, neskolinti, kad negrąžintų, nenorėjau justi to, ko, regis bijojau. ką dabar jaučiu, dėl ko dangus kas rytą verkia arba aš vakarais, tamsiais tamsiais net pilnaty.

ilgiuosi, skaičiuoju dienas, mintys klaidžioja praeity, žodžiuose, prisilietimuose, dienose, valandose, minutėse, sekundėse - kad ir kiek nedaug bebūtų skirta jų kartu pabūti; atskirai ilgiau tenka. virpu, džiaugiuosi rankas skandindama jo plaukuose, liesdama akis, bučiuodama skruostus, tirpstu glėby, tiesiogine prasme tirpstu - labiau jau neįmanoma. tos kibirkštėlės akyse beigi jausmas, jog mylima esi, jog myli, jog laukia, taip pat virpa ir saugo, beprotiškai saugo, kasryt pirma mintis - aš, ir atvirkščiai; prieš užmiegant ta mintis paskutinė.

ir visgi dar moku nuvilti, ką visad mokėjau, ką darydavau retkarčiais tyčia, ko gero, nesupratau, kiek skausmo, kiek ašarų, kiek kvėpavimo beprasmio atiduota dėl manęs. pati nebegaliu pakelti dabar to, pačios ašarų jau per daug, betgi kitaip negaliu, ištveriu, išlaukiu, išskaičiuoju, išbučiuoju, išlydžiu ir vėl iš pradžių, nes kitaip nebegaliu.

kas rytą akys tyli, nebesugebu būti savimi be kito žmogaus, be kito, kuris palaiko, myli, liečia, tyli - ir visai nebūna nejauku, - norėčiau pakelti galvą dangun, įkvėpti, tiesiogine prasme įkvėpti ir gyventi. vis tyliu tada, kai šiaip nebijodavau šaukti, nebesimeldžiu, nes nebetikiu, ieškau ir nerandu, dažnai netgi nebeieškau, nes, regis, viską įprasmina vieno žmogaus buvimas šalia.

myliu.

ir nebemoku kitaip, nebemoku to paleisti, užmiršti, pasikeisti. gyventi nebemoku

kol šypsausi, man viskas gerai ir netgi kai nebegerai - šypsausi. dirbtinai, apgaulingai, betgi pastoviai, gal kiek nenuoširdžiai, tačiau neatpažįstamai, manau. nes kamgi tai turėtų rūpėti?

ir visgi, kai kažkam parūpsta, norėčiau atsiverti, atiduoti savo sielą, betgi baisu, jog gali jos taip ir nebesusigrąžinti. nes kiekvienam svarbus tik jis pats ir man, ypač man, dažnai esu svarbi tik aš pati, tik aš žinau, ką išgyvenu, dėl ko kas rytą šyptelnu, apie ką galvoju prieš užmigdama ir su kuo bėgčiau nors ir į pasaulio kraštą. nors jo ir nėra šalia dažnai - dvasiškai, ne fiziškai, - bet jei ir būtų, ko gero, nebėgčiau kur akys veda su juo.

negaliu kaip anksčiau eidama gatve žiūrėti dangun beigi šypsotis, verčiau nudelbiu akis žemėn ir stengiuosi sutvarkyti galvoje kylančią betvarkę ir numarinti ramybės neduodančias mintis, sudėlioti į mažus stalčiukus, o raktą išmesti.

mano ašarų visvien niekas nemato ir niekam nerūpės netgi jei būsiu pati laimingiausia pasauly ar pati liūdniausia, nes kiekvienam svarbus tik jis pats. ir kai parūpsta man kitas žmogus, norėčiau jį mylėti visa širdim, besąlygiškai, betgi nemoku, o galbūt nenoriu mokėti, nes bijau pernelyg aukštai pakilti, o po to skaudžiai kristi. taip skaudžiai, kad niekada nebegalėsiu pakelti galvos dangun.

nes kiekvienam svarbus tik jis pats…

nejaugi negalima gyventi sau, savyje ir absoliučioje dabartyje, niekam nepriklausant ir neįsipareigojant, o tiesiog žinant, jog tave saugo, myli, galvoja apie tave, mintyse myluoja beigi kaupia ašaras jei kas ne taip?

ir aš pati myliu, kaupiu ašaras ir mintyse myluoju, o realybėje taipogi bučiuoju ir nepakeliu tų žodžių, tų keistų ir nesuprantamų sakinių, nesugebu įsijausti į kito gyvenimą, savijautą beigi skausmą, kurį tuomet tenka išgyventi ir man pačiai, gal netgi stipresnį. ne fizinį, - tai būtų juokai -o dvasinį, dargi kažko nesuprantamo trūkumą, ilgesį vienišų naktų bei vakarų su knygomis ar smilkalais. netgi ir ne vienišų vakarų bei naktų ilgiuosi - mano gyvenimo dalimi jos buvo tapusios ir taip greit visa tai iš manęs atėmė tai, ko iš pradžių visiškai nenorėjau. žaidžiau, po to mylėjau ir dargi tebemyliu, bet trūksta. trūksta to, ko anksčiau, maniau, nepasigesiu, maniau, galima kurti savo gyvenimą bet kaip ir bet kada, betgi kai dingsta tam tikri momentai ir supranti, kad nebegrįš, niekados nebegrįš - sunku.

tyliu, mąstau, po to vėl šypsaus, juokiuos ir gera būna, betgi tos akimirkos neišpasakyto trumpumo lyginant su abejonėmis bei nutylėtų minčių ar nuoskaudų skaičiumi.

išmokykit mane kas nors mylėt

dangus laistė mūsų galvas labiau negu galima įsivaizduoti, o mes kartu

nepamenu, kada toks tobulas buvo lietus

tyčia. mes džiaugiamės gyvenimu!

kai kūnas sustingsta, o akis tyliai tyliai aptraukia voratinkliai, nebegaliu pajudėti, nors norėčiau šaukti

iš skausmo, iš džiaugsmo, iš laimės, norėčiau juoktis ir verkti vienu metu, norėčiau nusibraukti voratinklius nuo akių, palaidoti kartkartėmis aplankančią apatiją, apgyvendinti lūpose ir akyse šypseną, norėčiau užsimerkusi groti fortepijonu gražiausias melodijas, skambinti gitara vidury pievos, juoktis dangui, mylėti vasaros vakarus, bet

ne dabar ir ne čia

ir ne tokia būdama

kaip atrodau iš šalies? kelios dienos besikankinant su daugybe klausimų galvoje, norisi pabėgti nuo visų beigi nemirksint bučiuoti blakstienomis debesis, tuomet užsimerkti, sapnuoti spalvotus sapnus, ausyse skambėtų muzika, esanti visame kame ir balažin kiek laiko norėčiau taip prabūti atsiskyrusi nuo visų, kol galiausiai pasiilgčiau svetimų balsų, akių, prisilietimų, juoko, minčių, sakinių, išplaukiančių į orą ir priešingų maniesiems, pasiilgčiau

tačiau man, ko gero, vienai gerai būnant vienai

tik susikurtos iliuzijos, kito žmogaus savinimasis, egoizmas, neleidžia aplinkiniams kvėpuoti, negaliu tylėti, tuomet dūstu savyje, nebeįmanoma tampa pakelti visų tų minčių, užgimstančių ir neišleidžiamų laukan, tik kūniški malonumai belieka, o noriu apkabinti sielą

retkarčiais, rodos, pavyksta, bet tik trumpam ir tik vienintelę akimirką, kuri ištirpsta ir nebelieka nieko. nei šnabždėtų žodžių, nei skendimo akyse, nei kvėpavimo vienas kitu, nei nuoširdumo, kurio galbūt niekada ir nėra buvę

tetrokštu užsimerkti ir gyventi savy, o šalia turėti antrą savo sielos dalį iki tol, kol manęs nesisavina

man niekada niekas negalės uždrausti, įsakinėti, aiškinti, kaip gyventi ar ką daryti, nes visados savaip, nors ir paslapčia - svarbiausia, jog ištikima pati sau

skirtingos nuomonės, skirtingi virpesiai, auros sutampa, betgi neįmanoma, jog viskas būtų idealu, nes nieko nėra tobulo net jeigu stengiuosi nepaleisti iš paskutiniųjų, net jeigu apkabinti nesugebu taip, kaip norėčiau, netgi naktys mūsų iš tiesų visai ne mūsų, o svetimos, nors to ir nejaučiam tą akimirką

nebesugebu nubraukti nuo akių voratinklių

padėk, išlaisvink mane, noriu gyventi savimi ir tik sau, ne niekam kitam, bet ir kad tu, gyvendamas savimi, būtum šalia

šoku per langą, tyliai kvėpuoju pavasario naktim, o vėliau girdžiu antrą tokį pat kvėpavimą, tiesiu rankas apkabinimui, jaučiu drebulį “ne dėl šalčio čia…”, šnabždam tyliai beigi bučiuojamės, dievinu tas rankas ant savo liemens, pečių, glostančias plaukus, nori stipriai stipriai lig begalybės mane suspausti, pakelia į orą, bučiuoju, nedrįsta, tos akys šiltos šiltos ir spindinčios, juokas visą naktį, tobuliausi apkabinimai atsisveikinant

ir aš myliu gyvenimą

myliu pavasario naktis

myliu bučiuot

myliu apkabint

myliu kvėpuot juo, man beprotiškai kvepia jo kaklas, lūpos, akys

blakstienomis kutena mane

ir šypsosi

vidury nakties
šąlančiomis kojomis ir rankomis
apkabink stipriai mane
bučiuok
ir šnabždėk
kartok
kvėpuok manimi
aš - tavimi
kalbamės
skęstu akyse
glėby tirpstu
nori, kad kartočiau tuos žodžius
kad apkabinčiau stipriai
tau nedrąsu
o aš galiu
tyliai tyliai tave
bučiuot
kvėpuot tavim
nebenori paleist manęs
bučiuoji į kaktą
“saugau tave”

tik gaila, kad
vieną kartą nustoju mylėt
ir antrą kartą
jau nebegaliu

gaila.

prieš keliolika minučių peržiūrėjau filmą apie Jurgą Ivanauskaitę “Šokis dykumoje”. esu mačiusi ir anksčiau, bet šiandien žiūrėjau visai kitaip, tarytum kitomis akimis ar lyg kita galva suvokdama visus ten pasakytus žodžius bei parodytus vaizdus. viskas lindo vis giliau į mane, į kiekvieną sielos užkaborį ir neretai Jurgos sakiniuose ar užkadrinio balso skaitomose knygų ištraukose atpažindavau save. savo mintis, savo jausmus, savo abejones, skausmą retkarčiais užplūstantį dėl pernelyg didelio savigraužos jausmo, dėl perdėtai pasigrobtų minčių, idealogijų beigi neužpildymo savęs iki galo tuo, kuo norėčiau būti užpildyta.

ji kalbėjo apie žmones, mylimuosius. Jurga begalę kartų mylėjo ir begalę kartų paliko, niekada nebuvo palikta pirmoji. dėl to, jog tėvas paliko ją ir jos motiną - savo žmoną - Jurga bijojo pati kada nors būti palikta. tarytum dėsningumas būtų galėjęs persekioti ją, ji nusprendė bet kokiu būdu užkirsti tam kelią. pagalvoju, argi aš kartais nebijau žmonių? jų neišsakytų minčių, dėl kurių tenka sukti galvą, nenuoširdumo, nugaros atsukimo, netgi juoko, už kurio gali slėptis didžiulis liūdesys, skausmas ar nuodėmės, užrakintos tik juose ir niekada nebeišleidžiamos laukan.

kalbant apie mirtį, pažiūrėjus “Šokį dykumoje”, buvusi šiokia tokia baimė apslopsta, rodos, suryja pati save ir viduj, tuose pačiuose kol kas dar neužpildytuose sielos užkaboriuose, pasidaro lengva lengva - pakiltum, jei galėtum. regis, pamirštu visas sienas, kurias buvau susikūrusi, nusimetu mane sunkiai slėgusius skydus, išsivalau nuo blogiausių manyje buvusių minčių ir noriu išrėkti visam pasauliui, Visatai, begalybei savo būseną!

tada tik atverčiu švarų lapą savo galvoje ir iš naujo, kaip ir kiekvieną kartą, rašau į jį išgirstus žodžius beigi pamatytus vaizdus ir, pamiršusi visas ribas, tikiu žmonėmis.

iš naujo.

žinau, jog ryte atmerkusi akis tarsi sugrįšiu į savo pasaulį, nuo kurio nebegaliu pabėgti sapnuose. žinau, jog net užklijavusi blakstienas negalėčiau palikti visų skausmų, judesių, džiugesių beigi liūdesių ir tikėjimu stengiuosi išblaškyti visa tai, palikdama tik kurį nors vieną.

nelyg paukštis su vienu sparnu naktimis apkabinu tamsą ir manęs tyko graužatis dėl veiksmų, žodžių, minčių, prieštaravimų sau, teisybės, melo, svajonių, nepadarytų darbų bei neištartų žodžių. antrojo sparno niekaip nesurandu, galbūt netgi nesistengiu ieškoti. paprasčiausia yra nusispjauti į viską, į savo prigimtį, į savo svajones, laukiant, kol jos pačios kada nors staiga ims ir susiras mane, ims ir primins man mano įkvėpėjus, mano mūzas bei troškimus, mano pažadus sau pačiai bei siekiamybę nebūti tuo ar anuo.

kūryba gimsta iš skausmo, kurį, beje, moku dirbtinai išvyti iš savęs. bet, būna, - neišeina. tada galėčiau ant skardžio stovėdama išrėkti visas baimes, nuojautas, nerimą, kančias, o tuo pačiu ir laimę, kurios manyje, ko gero, kartais būna tiek daug, jog ji nepastebimai susikaupia ir, tarytum gyvenimo matematika nepaklūstų įprastajai, daug pliusų duoda minusą. krisčiau žemyn, atidavusi sielą dangui ir bejėgė, visviena viensparnė, niūniuočiau galvoje gyvenančias melodijas. atiduočiau save visą tam, kas niekur manęs nepanaudotų, niekur neprilipintų, kaip ir prie manęs pačios - kvailų stereotipų, kartkartėmis graužiančių iš vidaus ir netgi iš išorės, neturinčių pabaigos.

danguj sutikčiau besparnį ir, tarsi banaliame posakyje, apsikabintume ir galėtume sklęsti. niūniuotume abiems žinomas melodijas. bučiuotų man pečius, aš pirštų galais liesčiau savo sielos dalies odą nelyg aksomą ir braukčiau per plaukus.

po to sėdėtume ant skardžio krašto ir tylėtume, nebereikėtų jokių melodijų. jas grotų vėjas.