BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

penki metrai

2014-11-09 parašė debesų gamintoja

aš dažnai pagalvoju apie Tave. tą, kuris tik mano mintyse gyvena, ir galvoju, kaip Tu stovėtum kambary, penki metrai iki manęs ir į mane nežiūrėtum. aš irgi į Tave nežiūrėčiau, galbūt kažką kurčiau, galbūt liūdėčiau, galbūt kvėpuočiau ramybe, o Tu tik stovėtum per penkis metrus nuo manęs.

įsivaizduoju, jog, kvėpuodama ramybe, sėdėčiau kojas susikėlusi ant sofos krašto ar staliuko, stovinčio prie jos, maigyčiau juodus kvadratėlius ar juokčiausi kalbėdama kalba, kurioj Tu nesupranti nei kur žodis prasideda, nei kur baigiasi. o tada juokčiausi iš Tavęs. ar su Tavimi. ir, žengęs penkis metrus reiškiančius žingsnius, prisėstum prie manęs, užsikelti kojų ant sofos krašto.

manau, jog tuo metu aš tik kažką kurčiau arba kvėpuočiau ramybe - tik tai, - nes liūdesiui vietos čia nebūtų. ir jausčiau, kaip Tau manęs reikia, o man reikia Tavęs - taip, jog viskas tyku, įdomu bei su ore tvyrančiu jauduliu: kiek galima daugiau pažinti, išmokti, papasakoti, suvaidinti, įsijausti, įkvėpti? tyla būtų kitokia. ne ta romantinė ir ne ta nejauki - nes tyku nereikštų nyku, - o ta, kurioj išsiplečia vyzdžiai ir gali pasakyti daugiau, nei kada nors gali būti įsivaizduota.

ir šią akimirką, tokią tylią, raminančią, šiek tiek sprūstančią iš rankų ir slystančią tarp pirštų, prisimenu, kaip Tu man sukeli šypseną. nenorėdamas, neketindamas, nesistengdamas, nes viskas išorėje gana aišku, tik viduje painu.

painu tik man, rašančiai apie Tave, kuris dar prieš savaitę nieko nereiškė, bet užteko trijų valandų ar netgi vienos - ne valandos, gal netgi minutės. tam, jog vėliau rašyčiau apie vyzdžius, juoką ir staliuką prie sofos. gali būti, jog to niekad nebesužinosi, nors paslaptimis mūsų pokalbiai nepasižymėjo. tačiau, suprask, mano galvoje per daug bičių dūzgia - tokių, kurios neleidžia ramiai užmigti, vis atnešdamos atsiminimų vaizdinius; tokių, kurios atsakingos už priežastingumo paieškoms nepasiduodantį nerimą; tokių, kurios verčia raudonuoti iš gėdos ir įtikina, jog neverta. neverta nieko keisti, neverta pasiduoti, neverta mąstyti apie tai, kas nutiktų pakeitus ar pasidavus. bet ar verta rašyti apie Tave?

aš labai stengsiuosi nebeverkti tiek, kiek verkiau iki šiol. ir taip pat stengsiuosi nebūti tokia laiminga, kokia maniau esanti kai kuriomis, rodėsi, geriausiomis savo gyvenimo akimirkomis. teisingiausia būtų nustoti galvoti, jog Tavęs dar nepažinau, bet kitą Tave pažinau pernelyg ir, susikėlus kojas ant sofos krašto, neleisti nė vienam iš jūsų žengti tų penkis metrus reiškiančių žingsnių.

Rodyk draugams

laukimas

2014-10-09 parašė debesų gamintoja

kaip kažkur skaičiau - meilė yra tai, kai ryte nubudus nesuprantu - kam, nes tavęs šalia nėra

ir perskaičius viskas į vietas susidėliojo. visas tas ilgesys, visas tas spaudimas galvoje, kiekvienas suirzęs “ne” tau pačiam - tai tik ilgesio išraiška, didžiausio bet kada galėjusio būti įsivaizduojamo ilgesio.

ir kelios valandos - nekalbu apie dienas - užtrunka tiek, kiek niekada gyvenime mano valandos nėra užtrukusios. nes gyvenu ne čia, ne dabar, o tik po keturių mėnesių, po trijų, dviejų - o!, jau tik savaitė beliko. ir tada vėl už keturių, trijų, dviejų…

tada, laikui bėgant, išlaukiant visas mano valandas, suprantu, jog visos kada nors egzistavusios problemos ir įsitikinimai - tik manyje. tik man nesaugu, tik man baikštu ir negera, ir dar kartais slogu ar pikta. nes tu, tu esi tas, kuris visą baikštumą ištrina - kartais pykteli dėl mano kiek stiprokai išreiktų kaprizų, bet po dešimties minučių vėl bučiuoji. ir būna juokinga - ne pikta - nes kaipgi įmanoma ant tavęs pykti, nors kartais, regis, pamirščiau, pranykčiau, pabėgčiau… bet širdis vis šaukiasi tavęs ir to jaukumo.

jaukiausio pasaulyje jaukumo, kuomet vien apkabinimas šitiek reiškia, kai pirštus bučiuoji, kai dalykai, kurių ilgiuosi, yra, ko gero, nenuspėjami ir ne tokie, kokie turėtų būti. kai prisimenu tavo barzdotus skruostus ir kaip bučiuodavau juos iki tol, kol imdavai pykti. arba juoktis, o aš tik žiūrėdavau į tas aplink tavo akis atsiradusias raukšles - pačias gražiausias, kokias man kada nors yra tekę matyti.

ir pamiršdavau dėl tavęs svarbiausius dalykus - rašyti, pavyzdžiui. bet ne todėl, kad rašyti man būtumei neleidęs, ne, - todėl, nes visą savo laiką tau visų pirma atiduočiau. vėlgi, kol pyktelėtum, juoktumeisi ar užmigtum, o aš žiūrėčiau į tave pusnuogį ir galvočiau, kaipgi man pasisekė, kad tu, čia, dabar, šalia manęs. ir tų vaizdų vėliau beprotiškai ilgėčiausi.

ar atsimeni, kaip jauku mums būdavo, kai būdavo šalta? nes, po sunkia antklode pasislėpę, galėdavome stebuklus su savo meile daryti. ir tas jausmas, kai šalta, bet iš tikrųjų jau tirpstu - nepakartojamas. sugrįžk, prašau.

lauksiu jau tik tris, dar liko du ir vienas, o tada jau tik savaitė… ir po kitos savaitės vėlgi keturi ir trys, ir…

bet vėliau taip skaičiuosime mėnesius, likusius iki mūsų dienos, kuomet paimsim vienas kito ranką amžiams; valandas, iki kol vėl susitiksim; minutes iki po sunkiomis antklodėmis sukurtų stebuklų gimimo, iki mūsų laimės išsipildymo

jau ilgiau nei metai taip skaičiuojam - nesvarbu, dar vieneri ar du, ar trys. po to skaičiuosim tik kartu praleistą laiką.

o kol kas dar liko trys…

Rodyk draugams

barzdoti skruostai

2014-04-19 parašė debesų gamintoja

pamenu, gulėdavai rytais šalia. kutendavai blakstienomis man kaklą, šildydavai mano visad šaltas pėdas ir glostydavai pilvą, įsivaizduodamas, kaip ateity jį glostysi galėdamas kalbinti.

pamenu, kaip naktimis atimdavau iš Tavęs antklodę ir kaip negalėdavai jos susigrąžinti, nes, neduokdie, sušalsiu.

pamenu, kai nebylūs susitarimai reikšdavo daugiau už pasaulį. ir aš, būdama nepataisoma individualistė, net nesusimąstydavau eiti ten, kur nėra Tavęs ir niekada nejutau skausmo, kuris kankindavo lig tol.

pamenu, kaip kūrėm abstrakčius planus dešimčiai metų į priekį ir kaip absurdiškai, ko gero, atrodėm žmonėms, išgirdusiems tai bei faktą, jog mes kartu tik 4 mėnesius.

tik dar pamenu, kaip visi žiūrėjo į mus su pavydu ir kaip kartodavo, jog “dabar tai įklimpot abu”.

pamenu, kaip aistringai mylėdavomės, kuomet taip gera, jog net kvapą gniaužia. ir kaip nebuvo su niekuo kitu - šiluma krūtinėj, virpantys pirštai, - ne tik aistra ir fizinis malonumas.

ir kalbu būtuoju laiku, kas turėtų atrodyti graudu bei kelti gailestį, tačiau visus tuos prisiminimus saugau iki tol, kol vėl būsim kartu. ir po 73 velniškai sunkių dienų jau beliko tik 42, kuomet galėsiu glostyti Tavo plaukus, skruostus (juk žinai, kaip mėgstu liesti Tavo pirštus badančius skruostus), kai bučiuosiu iki begalybės ir vėl mylėsimės 6 kartus per naktį. o tada kalbėsim, kalbėsim, kalbėsim.

pirmą kartą gyvenime esu pasiryžus išdrįsti. išdrįsti keisti tai, ką, ko gero, pakeisti seniai troškau, tačiau Tu - tarsi išsigelbėjimas, ramybės uostas, dėl kurio galiu išvykt kad ir į pasaulio kraštą. nes žinau, jog Tu dėl manęs padarytum tą patį.

ir tik 42 dienos.

Rodyk draugams

tu mano namai

2013-12-16 parašė debesų gamintoja

kas yra laimė, regis, žinojau prieš keletą metų. tik tada, pamenu, atrodė, jog kuo daugiau šypsosiuos - tuo laimingesnė būsiu
atrodysiu - gal, - bet išmatavus drugelius pilve ir priežastis to įžvelgus, kurios vėliau pasirodė esančios bereikalingos ir neargumentuotinos, - laimė ne šypsena ir ne pirštai tarp pirštų

ir kuomet jau kitas delnas - toli gražu nebe pirmas - mano delne, kuomet šypsena vien pagalvojus, kuomet argumentuotina beigi mąstyti apie nieką nereikia, kuomet rožės pasiilgus vos per 24 valandas, kuomet pokalbiai iki paryčių, o miegoti nė nesinori - kas galėtų būti priežastimi nebeatsiverti, nebesigilinti, slėptis, užsidaryti, kai norisi visą gyvenimą išpasakoti, tačiau žodžių trūksta literally
užmigti sunku akių nematant, nepabučiuojant prieš miegą, nesuradus naujos temos neišsisemiantiems pokalbiams, nepajutus kasdieną bestiprėjančio jausmo atiduoti save visą

racionalizuoju viską - nuo aplinkybių iki minčių, elgesio ar judesių
įklimpti niekada, maniau, nebegalėčiau, nes I feel too unsafe to fall in love someday

bet tereikia teisingo žmogaus
ir laukimas buvo neveltui, tas keistas jausmas visuomet lydėjęs, kad jau tuoj pat, jau greit, neiššvaistyti savęs kuomet sunku, rodos, buvo. bet nesigailiu nieko - viskas vedė tik į dabartį. visos praverktos naktys, visi nejaukūs pokalbiai, visos griuvusios svajonės, visi neįgyvendinti sumanymai - viskas vedė į dabartį, į tave, į tą, kurį racionalizuoti galiu iki begalybės, tačiau niekada nebus blogai, niekada nenuvilsi, - nebent aš pati save, paranojiškai bei nesaugiai besijausdama, kuomet po kiekvienos tokios akimirkos pasiteisina laukimas bei kūkčiojimai, savidestrukcija neįgyvendinta iki galo

nebesinori palikti, niekuomet geriau būti negalėtų ir baisu baisu, tačiau tuo pat metu taip gera
nes radau
abu suradom
ir geriau būti nebegalėtų. nebent tą patį delną savam delne laikant, saugant, pasauliu džiaugiantis, mintim dalijantis ir nebebijant
nebebijant sudūžti, nuskęsti, į ašarotas akis žiūrėti bei savas rodyti - už besąlygišką atvirumą TAU nieko būti geriau negali

ir savo pasaulį su savim visur nešiosiuos - ką ir tu pasiryžęs padaryti
mes vienas kito namai, vienas kito siela, vienas kito gyvenimas, džiaugsmas ir skausmas, - o skauda, nes myli
myli, kaip niekada, regis, nebūtų galima pagalvoti, pajusti, patirti, paskęsti


“they say home is a place where you can choose to be
and I’ve decided to carry home inside me”

many ir tavy mūsų namai, mano meile
ir kaip galėtų būti kitaip, kuomet po trijų mėnesių gali pasakyti “I want you to be the mother of my children”
nevienapusiškai

ir viskas, kas bloga, tau atsiradus išnyko

Rodyk draugams

šiandien kvepia ruduo

2013-09-15 parašė debesų gamintoja

nebežinau net ką ir beparašyti
per daug minčių, įvykių, šypsenų, ašarų kūkčiojant, apkabinimų guodžiančių ir viltingų, per daug slaptų poteksčių ir atvirų simpatijų, per daug

betgi pačiai norėjos, reikėjo, regis, o dabar ilgiems rudens vakarams artėjant ne ten esu, kur norėčiau būti
tačiau pasąmoningai tik, ne racionaliai, o pastaruoju būdu - žinau, kas geriausia. ir išskleidžiu sparnus, kylu, užsimerkiu, skęstu, grimstu giliai giliai, tuomet išneriu - betgi nė plaukti iš tikrųjų nemoku
todėl, matyt, ir skęstu taip dažnai. visa laimė, yra, kas ištraukia, kieno apkabinimai guodžiantys ir viltingi ir potekstės su kuo analizuojamos

bet nebeskęsiu, liks tik šypsenos be kūkčiojimų, be paskenduolių, be įsikūnijimo naktiniam drugely, be pravirų durų, be minučių skaičiavimo ar nejaukumų

nes “aš tikiu, kad tu mano likimas”
ir pretekstai dviems identiškoms situacijoms skirtingi
jeigu pirmajai nekliudė - nekliudys ir dabar

kad nebeliktų kūkčiojimų

Rodyk draugams

tavęs nėra, bet žinau, jog esi

2013-03-12 parašė debesų gamintoja

nes kai į veidą sninga, turi nusukt nuo žmonių akis

ir į batus žiūrint, nuleidus galvą, pirštiniuotom rankom dengiantis ir besistengiant išgyvent chaosą, taip norisi į akis pažvelgt. ir nežinai, ką pamatysi, nes meluoja visi ir netgi žvilgniais kartais galima - žinau, pati moku, o taip norėčiau nemokėt ir nuoširdžiai šypsočiaus

euforijoj skendėt galima ir gyvenimą mylėt, protarpiais liūdesiams užpuolant ir tikiu
ateis, kai reikės
ateis ir bus aišku

tik greičiau, prašau, kol neišbarsčiau savęs, manydama, jog to aš noriu beigi charakterio-ypatumai-tokie, o iš tikrųjų… kalnuose vėją gaudytume
ir dainuočiau tau, ir svajotume, ir banaliai į žvaigždes žiūrėtume

bet apkabint būtų gera.

Rodyk draugams

juodais vakarais

2012-11-13 parašė debesų gamintoja

palieku, tuomet skendžiu savy jau antrą savaitę

atrodo, netrūksta nieko, pati norėjau, pačiai palengvėjo, numečiau lyg šiukšlę panaudojus - graužė sąžinė akimirką galbūt. betgi, regis, geriau turėtų būt, o nėra. apatija ir egzistencinės kančios kas dieną, nesu linkus į tokias nesąmones, bet pasitaiko, o kažkada juokiausi skaitydama, jog ožiaragiams būdinga depresija - ne, negali būti, kur tuomet aš dėčiau šitą nesibaigiantį džiaugsmą, kam dalinčiau šypsenas, o staiga nebelieka ką dalint

vilties suteikia savaitgaliai, kuomet vis vien geriau nesijaučiu, tik tuščiai dėtos viltys ir dirbtinė šypsena, nors, pasitaiko, penkios sekundės tikros laimės - tos, kurią užmiršus buvau ir tos, kurią paliktasis suteikdavo. priklausomybė nejaugi? jos bijojau labiausiai, nenorėjau tikėtis, tikėt, mylėt, džiugint, šypsenas dalinau bet kam, bet ne jam, kuomet jau priekaištų sulaukiau dėl pernelyg didelio iš manęs sklindančio gėrio. bet, žiū, gauni peilį į nugarą ir atsisukus kiton pusėn pamatai, jog kažkam “be tavęs geriau būna”, o kažkam “tu per gera”

ir sėdi kambary su puikiausiais žmonėm, o viduj miršti pati nesuprasdama kodėl. norėtum, rodos, vaistų, alkoholio - o gal abiejų kartu kartkartėmis, - kad tik padėtų, kad tik baigtųsi, kad tik išsilaisvintum, pabėgtum, sugrįžtų dalijamos šypsenos ir gyvybė
pastarosios, beje, netgi nejaučiu savy pastaruoju metu

ir žinok, ko nori pati - vieną akimirką šiltai apkabinta, regis, trokšti, kad sielą kas pabučiuotų, o kitą, žiū, šoktum nuo skardžio arba suktumeis apsvaigus bet kur su bet kuo, kad išbarstytum, užsimirštum, gyventum nors ir dirbtinai, bet bent gyventum

nes taip jau sunku. palikau pati, netrūksta, rodos, jo, betgi savęs pačios trūksta, o išbarsčius dalį noriu išbarstyt viską, kas liko
sulaikykit, nes pati nebesugebu, kuriu planus, kuo savo skausmą užmaskuot

bet, kaip sakė vienas protingas žmogus, depresija turi vieną didelį privalumą - ji baigiasi. ir gyvenimas juk sinusoide išdėliotas

Rodyk draugams

kartu nors į pasaulio kraštą

2012-11-03 parašė debesų gamintoja

kai pasiliekam vienu du ir noriu šaukti išklausyk mane gyvenk girdėk matyk

nebepavyksta sielom susitikti, nors jau maniau, kad TU. ir tu kartojai tai, tačiau nebesakai galiausiai nieko, nebeskęstam, nebeišnykstam, nebepažįstam, o gal nenorim netgi

tik trokštu į pasaulio kraštą bėgt, kad apkabintum mano sielą - koks geras jausmas tai turėtų būti, atrodo, patyriau jau ne kartą, bet vis ne tas. ne ten, ne taip, juk aš palieku vis…

o kaip norėčiau skęsti, kvėpuoti tavimi ir kad nereiktų ašarų, nes kaltinu save, kad nebemoku nebereikia bei nieko nebebus jau niekada. jokių emocijų, tik mano galvoje. viskas ten sutelpa, tačiau niekados nesužinosi, ką galvoju blausiais rudens rytais - šypsaisi man, o galvoje chaosas, spėju, ne tik mano

esu juk tobula - sakei pats - betgi staiga pasikeičia viskas ir būnu šizofreniškai dviejuose aš viena, ta, kuri nekritikuoja niekad, ta, kuri nuostabi ir daug tų, kurių tu nepažįsti, kurios prakeiktų pasaulį visą, pasiųstų velniop tave, šypsotųsi nekęsdamos beigi laimingos, o tu nė neatskirtum, nemirktelėtum, sakytum vėlgi, jog per gera, per tobula, per nuostabi, per protinga, juk protas tuo ir pasireiškia, kad apsisaugau, apsistatau sienom, niekuomet jų nesugriausi ir žvilgtelt nesugebėsi. tik ne tu, žinau jau, žinau. nes niekuomet žmogaus neįmanoma pažinti - pats sakei, o mane dediesi pažįstąs, nė velnio

eičiau devynis šimtus kilometrų su tavimi, kol prieitume vandenyną - medituočiau, rėkčiau, myliu pasaulį ir mylėčiau, o tu sakei, kad aš keista

mylėčiaus su tavim kas naktį, bet tu ne tas, čia ženklas gali būt - nereikia, dar ne su juo, palauk, surasi. ir ieškau, tik taip baisu paleist, galbūt viena bijau vėl būt kai prisileidau žmogų, tiesa, ne per arti

nebegaliu su tavim būt, sakei, aš per gera tau.

tokia ir būsiu, deja, kad ir kaip nemėgtum

Rodyk draugams

savęs ieškot

2012-01-19 parašė debesų gamintoja

nebe tu, nebe taip, nebe ten, nebe tiek

pati pasirinkau ir, regis, tuomet drugelius pilve jutau, nors atvirkščiai turėjo būt. ir dabar baudžiu save už tai, baudžiu tave, skaudinu, bučiuoju, myliuosi, tikiesi, šnabždi ir išvažiuoji vėl. pasiilgsti.

kasryt nebegalėdavau šypsotis, tik tave pamačius - priklausomybė, velniška priklausomybė. gyventi nebeleidai nežinodamas, toli buvai, tos akys, lūpos, rankos - trūko, bet trumpam tik.

milijoną kartų kartojai, jog bus taip, jog aš, AŠ, ne tu, bet visgi TU tai padarei ir, rodos, pradėjau tikėti likimu - nežinojau, bet pati padariau galą, neišvengiama buvo beigi skaudu. tik tau. o man pilve drugeliai

įmanoma pavargt nuo laisvės? įmanoma antrąkart brist ton pačion upėn? ir gailėtis, bet permirkusiai eit toliau, nert, plaukt, nieko nelaukt ir su niekuo nesiskaityt. kuomet aš laukiu ir manęs laukia ir nežino, kad aš ne su juo. betgi ir ne su tuo, su kuo reikėtų

tikiuosi, pasakoju, dalijuosi, už rankų susikibt jau nebe tabu, betgi bėgu, skęstu savo mintyse ir neleidžiu sau paskęst aistroj - tik tave skandinu sąmoningai. vėliau gailiuosi, noriu, kad būtų tabu ir kas dieną nebežinau, kas esu ir su kuo. nes laukiu, tikiuosi, kankinu, nors pati nutraukiau kiekvieną giją, nebenorėjau, bet vėl - šnabždu, juokiuosi, akyse skęstu, myluoju, bučiuoju, ranka rankoj

bet ne suo tuo

nebe taip, nebe su tuo

ir nebe ten, kur būt norėčiau. ryt poryt ir vėl tas pats - nebeįstengiu susivaldyt ir jaust kažką, tik žaist, šypsotis ir priverst mylėt

Rodyk draugams

nebetobulais rytais

2011-09-25 parašė debesų gamintoja

tobulais rudens rytais nesugebu pakelt galvos aukštyn. nesugebu šypsotis, lūpos sukaustytos, tyli ir miršta akys, ilgisi mintys, rankos, kūnas, blakstienos, voratinkliais apaugo, suakmenėjo.

norėjau, kadaise norėjau gyventi tik sau ir niekam kitam, nesidalinti, neskolinti, kad negrąžintų, nenorėjau justi to, ko, regis bijojau. ką dabar jaučiu, dėl ko dangus kas rytą verkia arba aš vakarais, tamsiais tamsiais net pilnaty.

ilgiuosi, skaičiuoju dienas, mintys klaidžioja praeity, žodžiuose, prisilietimuose, dienose, valandose, minutėse, sekundėse - kad ir kiek nedaug bebūtų skirta jų kartu pabūti; atskirai ilgiau tenka. virpu, džiaugiuosi rankas skandindama jo plaukuose, liesdama akis, bučiuodama skruostus, tirpstu glėby, tiesiogine prasme tirpstu - labiau jau neįmanoma. tos kibirkštėlės akyse beigi jausmas, jog mylima esi, jog myli, jog laukia, taip pat virpa ir saugo, beprotiškai saugo, kasryt pirma mintis - aš, ir atvirkščiai; prieš užmiegant ta mintis paskutinė.

ir visgi dar moku nuvilti, ką visad mokėjau, ką darydavau retkarčiais tyčia, ko gero, nesupratau, kiek skausmo, kiek ašarų, kiek kvėpavimo beprasmio atiduota dėl manęs. pati nebegaliu pakelti dabar to, pačios ašarų jau per daug, betgi kitaip negaliu, ištveriu, išlaukiu, išskaičiuoju, išbučiuoju, išlydžiu ir vėl iš pradžių, nes kitaip nebegaliu.

kas rytą akys tyli, nebesugebu būti savimi be kito žmogaus, be kito, kuris palaiko, myli, liečia, tyli - ir visai nebūna nejauku, - norėčiau pakelti galvą dangun, įkvėpti, tiesiogine prasme įkvėpti ir gyventi. vis tyliu tada, kai šiaip nebijodavau šaukti, nebesimeldžiu, nes nebetikiu, ieškau ir nerandu, dažnai netgi nebeieškau, nes, regis, viską įprasmina vieno žmogaus buvimas šalia.

myliu.

ir nebemoku kitaip, nebemoku to paleisti, užmiršti, pasikeisti. gyventi nebemoku

Rodyk draugams